Vikiai yra ankštiniai augalai, turintys ilgą žemės ūkio istoriją. Pavadinimas nurodo dešimtis Vicia genties rūšių, nors kartais jis buvo naudojamas kitų žirnių šeimos augalų bendriniuose pavadinimuose. Tačiau šiandien įprastai vartojamas pavadinimas vikiai reiškia keletą rūšių, kurias sodininkai naudoja norėdami praturtinti dirvą ir suteikti buveinę naudingiems vabzdžiams.
Bendrosios charakteristikos
Vikiai yra į vynmedžius panašūs vienmečiai ir daugiamečiai augalai. Kartais jie pakyla kelių pėdų aukštyje į krūmus, bet dažniau matomi slankiojantys žeme lauke. Nors jie turi ūselius ir lanksčius stiebus, jie labiau primena purią lapijos masę, o ne įprastą vynmedį, kurį išaugintumėte grotelėmis.
Yra daug vikių rūšių, tačiau sodininkams dažniausiai prieinami tik plaukuotasis ir paprastasis vikis. Jie abu turi paparčius, primenančius saldžius žirnius su purpuriniais žiedais, kurie užleidžia vietą mažoms sėklų ankštims, kurios atrodo kaip žirnių ankštys; tačiau jie nevalgomi. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų rūšių yra dydis: plaukuotasis vikis išauga kaip maždaug kelių aukščio masė, o paprastieji vikiai gali pakilti iki juosmens.
Vikio ir azoto jungtis
Kaip ir dauguma ankštinių augalų, vikiai turi nuostabų gebėjimą gaminti savo azotą – savybę, kurią ūkininkai ir sodininkai seniai išmoko panaudoti kaip natūralią kitų augalų trąšą. Taikant šį metodą, jie sodinami kaip dengiamieji augalai sezono metu prieš sėjant norimus augalus. Taip į dirvą nusėdęs azotas iš karto bus prieinamas naujiems daigams.
Azotą gamina ne vienas vikių augalas, o yra simbiotinio ryšio tarp bakterijų, vadinamų Rhizobium, kurios kolonizuoja augalų šaknis ir paverčia dujinį azotą iš oro į vandenyje tirpią formą, kurią augalai sukuria. gali mus padaryti. Sodininkai dažniausiai naudoja vikius, nors jie pasižymi išskirtinėmis dekoratyvinėmis savybėmis.
Vikio naudojimas kraštovaizdyje
Dėl vešlių violetinių gėlių ir vešlių vikių lapų jis patrauklus naudoti kraštovaizdyje. Kaip dekoratyvinis augalas naudojamas su laukinėmis gėlėmis natūralizuotose pievose, tačiau paprastai nenaudojamas įprastose kraštovaizdžio vietose, nes žiūrint iš arti yra gana grubus ir neprijaukintas, be to, jis nepaklusnus auga.
Tačiau virš augmenijos plūduriuojantys purpuriniai žiedai yra labai veiksmingi žiūrint iš tolo masiniuose sodinimuose kartu su dekoratyvinėmis žolėmis ir laukinėmis gėlėmis, tokiomis kaip spygliuočiai, ramunės, aguonos, pienės ir kraujažolės. Vikas yra žinomas dėl to, kad pritraukia drugelius ir daugybę kitų naudingų vabzdžių, kurie grobia įvairius vabzdžius kenkėjus, todėl yra mėgstami sodų ir laukinės gamtos sodinimo vietų. Jo taip pat galima dėti į sėklų mišinius, naudojamus erozijai kontroliuoti.
Sodinimas
Vikiai teikia pirmenybę vėsiems orams, todėl gausiausiai auga pavasarį ir rudenį. Rudeniniai augalai sodinami vasaros pabaigoje, o vasariniai – žiemos pabaigoje, kai tik galima apdirbti žemę. Sėkla yra kieta ir lengviau sudygs, jei prieš sodinimą 24 valandas mirkoma vandenyje.
Augalas beveik niekada neauga pats. Dirvožemio gerinimo tikslais vikių sėklos paprastai maišomos su grūdais, tokiais kaip rugiai ar avižos, o kartais ir su fava pupelėmis. Dekoratyviniais tikslais sumaišykite jį su bet kokio tipo laukinių gėlių sėklomis saulėtose vietose. Sėklų mišinį reikia švelniai įberti į dirvos paviršių, kuris prieš sodinimą buvo įdirbtas iki purios trupinės tekstūros.
Skiepijimas
Norint maksimaliai gaminti azotą, vikių sėklos turi būti pasėti tinkamomis bakterijomis. Galima nusipirkti iš anksto pasėtą sėklą arba įsigyti tinkamą skiepą – ant jo turėtų būti ženklinami vikiai, o ne dobilai ar kiti ankštiniai augalai. Tiesiog prieš sodindami sumaišykite sėklas ir miltelių pavidalo inokuliatorių dubenyje, sudrėkintame vandenyje.
Priežiūra
Kadangi vikiai paprastai naudojami natūralioje aplinkoje, gerai išbarstyti sėklą ir palaukti, kol ateis lietus ir sudygs. Norint greičiau sudygti, sodinimo vieta turi būti drėgna purkštuvu, kol sėklos išdygs. Tada atsisakykite drėkinimo, nebent viršutinis dirvožemio centimetras visiškai išdžiūtų. Kadangi vikiai mėgsta augti vėsiu metų laiku, reguliariai laistyti reikia retai. Vikių sėklos pačios gausiai sėja, todėl persodinti nebūtina – jie metai iš metų sugrįš savaime.
Kenkėjai ir ligos
Įvairūs vabzdžiai ir ligų sukėlėjai retkarčiais užpuola vikus, tačiau jie retai būna sodininkų problema. Augalas yra beveik visiškai savarankiškas, todėl jis yra toks naudingas pusiau natūralioje aplinkoje.
Gyvybės kupinas augalas
Prastas augimas yra ne vikių problema, o perteklinis augimas: vikiai laikomi piktžolėmis ten, kur jie nėra sodinami tyčia. Tačiau jis nepasižymi labai invazinėmis savybėmis, o jei jis pasirodo ten, kur nenorite, jį lengva ištraukti.
