Ilgos, šluojančios verkiančių gluosnių šakos suteikia sodui ramybės, grožio ir judėjimo jausmą, kurį gali padaryti tik keli kiti medžiai. Tačiau turite būti tikri, kad jūsų sodas yra tinkama vieta šiems didingiems, kartais varginantiems medžiams.
Gluosnių auginimas savo sode
Gluosniai paprastai būna dideli, stipriai nustelbia viską, kas auga po jais. Jie taip pat sukuria labai gilias, stiprias šaknų sistemas, kurios puikiai apsaugo nuo dirvožemio erozijos, bet ne tokios puikios, jei pažeidžia vandentiekį ar septines sistemas. Svarbu šį grakštų medį pastatyti tinkamoje savo sodo vietoje, kad galėtumėte juo džiaugtis ilgus metus.
Kur sodinti gluosnius: šviesos ir dirvožemio reikalavimai
Gluosnių medžiams reikia pilnos saulės iki dalinio pavėsio (bent keturios valandos pilnos saulės per dieną) ir drėgnos, turtingos, gerai drenuojančios dirvos. Jie yra atsparūs 4–10 zonose ir gana gerai prisitaiko prie daugelio sąlygų, išskyrus labai sausą dirvą; jiems reikia drėgmės, kad klestėtų.
Būtinai palikite gluosniams daug vietos – jie neturėtų būti sodinami arčiau nei 50 pėdų nuo jūsų namų ar kitų lauko konstrukcijų, taip pat turi būti laikomi atokiai nuo požeminių tinklų ir betono, šaknys laikui bėgant gali lengvai pažeisti.
Laistymas ir tręšimas
Gluosniams reikia daug vandens. Dirva turi būti drėgna ir gerai nusausinta, o tai dar svarbiau, kai pirmą kartą pasodinate medį ir jis įsitvirtina naujoje vietoje. Medžiui reikės bent colio vandens per savaitę, o tai reiškia, kad bent pirmuosius metus po pasodinimo turėtumėte planuoti laistymą kas savaitę (nebent lijo).
Verkiantiems gluosniams nereikia trąšų, kad jie gerai augtų. Tačiau jei lapai pradeda atrodyti blyškūs ir gelsti, būtų gerai pavasarį tręšti subalansuotomis trąšomis.
Gluosnių genėjimas
Gluosnius genėti tikrai nereikia. Galbūt norėsite genėti apatines šakas, kad po medžiu būtų lengva vaikščioti.
Išskyrus tai, jiems reikės tik genėti, tai reguliariai šalinti negyvas šakas arba bet kokias šakas, kurios trinasi viena į kitą, o tai gali sukelti puvinį arba žalą kenkėjams.
Gluosnių kenkėjai ir ligos
Yra keletas ligų ir kenkėjų, kurie gali paveikti gluosnius, nors jie paprastai yra gana tvirti medžiai.
- Ligos ir grybelinės problemos apima miltligę ir gluosnių marą.
- Paprastieji gluosnių kenkėjai yra čigoninės kandys ir amarai.
- Elniai taip pat yra gluosnių gerbėjai ir dažnai nugraužia švelnius bet kokių pasiekiamų šakų galiukus.
Geriausias būdas sumažinti grybelių ar ligų problemas – įsitikinti, kad medis gauna pakankamai vandens. Taip pat gera idėja rudenį sugrėbti lapų šiukšles, kad įsitikintumėte, jog kitą sezoną medį nekels grybelinės problemos.
Gluosnių dauginimas
Verkiančius gluosnius galima nesunkiai padauginti stiebiniais auginiais. Tiesą sakant, tai taip paprasta, kad jei šakos liečiasi su žeme, jos dažnai pačios įsišaknija ir sukuria naujus medžius.
- Norėdami dauginti iš auginių, pašalinkite 2 pėdų ilgio auginius nuo medžio ramybės.
- Stumkite auginius į žemę, kol dirva neužšąla.
- Laikykite auginius, kol žemė užšals.
- Kitą pavasarį patikrinkite, ar auginys turi pumpurus, ir toliau laistykite, kad naujam medžiui išsivystytų stiprios šaknys.
Gluosnių auginimas: dažni klausimai
Yra keletas sodininkų dažniausiai užduodamų klausimų apie verkiančius gluosnius. Štai keletas trumpų atsakymų į šiuos dažnai užduodamus klausimus.
Kaip greitai auga gluosniai?
Jis skiriasi priklausomai nuo verkiančio gluosnio tipo, tačiau daugelis gluosnių per metus užauga apie 6–10 pėdų.
Kur nesodinti gluosnių?
Neturėtumėte sodinti gluosnių arčiau nei 50 pėdų atstumu nuo namų ar kitų statinių arba šalia požeminių komunalinių paslaugų, šulinių ar nuotekų laukų.
Ar sunku auginti gluosnį?
Gluosnius labai lengva auginti, jei jie turi derlingą, drėgną dirvą ir pakankamai vandens. Jie nereikalauja daug priežiūros ir turi labai mažai kenkėjų ar ligų problemų.
Gražūs gluosniai auga jūsų sode
Nors visi verkiantys gluosniai paprastai turi tą pačią ilgą, grakščią verkiančią formą, gali būti įvairių lapijos spalvos ir dydžio skirtumų, todėl galite rasti gluosnį, kuris puikiai tinka jūsų kraštovaizdžiui.
Auksinis verkiantis gluosnis
Salix alba 'Tristis', geriau žinomas kaip auksinis verkiantis gluosnis, turi vidutiniškai žalius lapus, kurie rudenį nusidažo ryškiai aukso geltonumo spalva, kad būtų nuostabi rudens spalva. Jis užauga iki maždaug 80 pėdų aukščio ir turi labai platų vainiką. Naujas augimas ir stiebai taip pat geltoni, o bręstant įgauna standartiškesnę pilkai rudą senesnės žievės spalvą. Jis atsparus 4–8 zonose.
Wisconsin Weeping Willow
Viskonsino verkiantis gluosnis (Salix babylonica x Salix pentandra) užauga iki maždaug 30–40 pėdų aukščio ir tokio pat pločio bei labai greitai auga. Jis atsparus 3–9 zonose.
B altasis gluosnis
B altasis gluosnis (Salix Alba) užauga iki maždaug 75 pėdų aukščio ir turi žalius ir b altus, šiek tiek neryškius lapus. Tai gana mažai priežiūros reikalaujanti veislė, kurią retai reikia genėti ar daug kovoti su kenkėjais ar ligomis. Tai yra gluosnio veislė, iš kurios buvo gautas šiuolaikinis aspirinas, o jo žievė vis dar dažnai naudojama kaip natūralus skausmą malšinantis vaistas. B altasis gluosnis yra atsparus 3–8 zonose. Verta paminėti, kad šis medis „neverkia“tiek daug, kiek kiti šiame sąraše esantys medis, bet vis tiek turi gražią, grakščią formą, kuri gali puikiai tikti jūsų sode.
Kilmarnock Willow (AKA Dwarf Weeping Willow)
Kilmarnoko gluosniai yra mažesni už daugelį kitų gluosnių, todėl geriau tinka mažesniems sodams. Jis užauga tik iki penkių ar šešių pėdų aukščio, o lapų išvaizda yra stambesnė nei daugelio gluosnių. Skirtingai nuo standartinių verkiančių gluosnių, Kilmarnock gamina neryškius kačiukus, kuriuos gamina kiti Salix šeimos nariai (ypač pūlingieji gluosniai). Kadangi tai toks mažas medis, nykštukai verkiantys gluosniai taip pat puikiai tinka konteineriuose.
Kilmarnock gluosniai yra atsparūs 4–8 zonose. Šios (ir kitos verkiančių gluosnių veislės, kurios dažniausiai pažymėtos žemaūgėmis veislėmis) yra skiepyti gluosniai. Būtinai pašalinsite iš dirvos išaugusius siurbtukus, nes tai bus bet kokio poskiepio atšakos ir visai neatrodys kaip Kilmarnock.
Verkiantis Babilonas
Babilono verkiantys gluosniai turi labai ilgas, plunksniškas šakas. Medis siekia iki 40 pėdų aukščio ir pločio. Babilono gluosnio lapai viršuje yra žali, o apačioje sidabriniai, o rudenį įgauna gelsvai žalią spalvą.
Tai tikrai ne mažiems kiemams skirtas medis; jis turi silpną medieną, o tai reiškia, kad šakos lūžta ir krenta, taip pat turi plačią šaknų sistemą, blogą vamzdžiams, požeminėms komunikacijoms ir pamatams. Jei turite didelį turtą su drėgnu, turtingu dirvožemiu, tai gali būti gera jūsų sodo įvairovė. Babilono gluosniai yra atsparūs 4–9 zonose.
Geri gluosnių kompanionai
Gluosnius šiek tiek sunku sodinti, nes jų vainikai būna gana tankūs, o šakos dažnai kabo iki žemės, todėl dirbti po jomis yra šiek tiek sudėtingiau.
Geriausias pasirinkimas sodinti po verkiančiu gluosniu yra sodinti daugiamečius žemės dangos augalus, tokius kaip vinca arba ajuga. Hostas ir astilbės taip pat gali būti geras pasirinkimas, ypač aplink išorinį medžio vainiką.
Kartais geriausias pasirinkimas yra tiesiog leisti vejos žolėms būti žemės danga, o tai yra geras pasirinkimas sodinant po verkiančiais gluosniais. Žolė po gluosniu neužaugs labai greitai, todėl nereikės rūpintis dažnai pjauti. Be to, jei po medžiu turite veją, ją nesunku paversti gražia iškylą ar skaitymo zoną atokiau nuo saulės.
Verkiantis gluosnis: puikūs medžiai tinkamoms vietoms
Gluosniai gali būti laikomi kenkėjais, jei jie nėra pasodinti tinkamoje vietoje. Jiems reikia daug vietos ir būti tokioje vietoje, kur jie nepažeis konstrukcijų ar komunalinių paslaugų. Tačiau jei turite vietos vienam, verkiantys gluosniai kraštovaizdyje gali atrodyti visiškai stebuklingai.
